Kartais atrodo, kad pavasaris niekada nebeateis… Kartais jo laukiame kaip stebuklo. Laukiame tos saulės, šilumos, besąlygiškos, pripildančios meilės iš artimųjų, pagaliau Dievo.

Kai vakar skaičiau didžiojo šeštadienio Evangeliją (Ev. † Mk 16, 1–8: Nukryžiuotasis Jėzus Nazarietis prisikėlė), mane užkabino pats pirmas sakinys. Kai moterys ėjo pirkti aliejų ir ruošėsi palaidoti Jėzaus kūną. Pala, pala, kokį kūną?! Juk pats Jėzus joms sakė, kad prisikels iš numirusių… Kad nebus jokio jo kūno… Ir nors jos, moterys, tikėjo, ar bent sakėsi, kad tiki Jėzumi, bet jų veiksmai liudijo visai ką kitą.

O kad žinotumėt, kaip aš dažnai (daug dažniau nei norėčiau) pagaunu save skelbiant vaikų auklėjimo, saviauklos, meilės, supratimo ir t.t. teorijas, o kai ateina laikas parodyti tikėjimą ar besąlyginę meilę savo artimui ar sau pačiai, imu staiga pirkti aliejus ir ritinti akmenį nuo angos.

Et. Jaučiu, kad kaip tų moterų, taip ir mano kažkur giliai giliai užkapstyti įpročiai, mintys, trigeriai, kurie kaip automatai moment įjungia smerkiantį žvilgsnį, kandų žodį.

Ir vis tiek, šiandien, Velykų rytą, čia ir dabar noriu patikėti. Patikėti iki pat sielos gelmių. Taip, kad turėčiau drąsos skelbti meilę ir nebepirkti aliejų Didįjį Šeštadienio vakarą…

O Jūs?

Milda