Kaip tvarkytis su vaiko isterija pasiimant jį iš darželio?

Dalinuosi savo atsakymu portale “Tavo vaikas“

http://www.tavovaikas.lt/darzelinukas/lavinimas-ir-ugdymas/vaikas-nenori-eiti-is-darzelio-namo-ka-daryti.d?id=66918674

Paprastai sulaukiame klausimų, kaip pripratinti vaiką prie darželio, kad jis noriai į jį eitų, na, o šįkart klausimas priešingas – ką daryti, jei atėjus pasiimti vaiko į darželį, jis priešinasi ir nenori eiti namo?

Kristina klausia: „Kaip tvarkytis su vaiko isterija pasiimant jį iš darželio? Atėjus pasiimti, ji tiesiog rėkia “nenoriu mamos, nenoriu namo“, rėkia, stumia šalin, nesiduoda rengiama. Namie rodos viskas gerai, vaiką mylime, žaidžiame. Dabar jai 2 metai su trupučiu“.

Vaikystėje pats rimčiausias darbas yra… žaidimas. Ir tai vaikai daro su tokiu įsitraukimu ir noru, kurio aš, suaugusi, vaikams labai pavydžiu. Spėju, kad Jūsų mergaitei labai patinka žaisti darželyje su naujais žaislais, kitokius žaidimus nei namuose.

Kiekvienas darželis turi savo ritmą, bet daugmaž jis panašus: ryto ratas, pusryčiai, laukas arba žaidimai, pietūs, pietų miegas, pavakariai, vakaro žaidimai laukiant tėvelių. Ir įsivaizduokite, visos tos mamos pataiko ateiti pasiimti vaikų kaip tik tuo momentu, kai būna žaidimo pats įkarštis, pats smagumas. Esu įsitikinusi, kad ji myli Jus, ir namo nori eiti, bet…. tik ne dabar, ne šią akimirką ji tikriausiai nori užbaigti savo žaidimą, jį “išžaisti“ iki galo. Tai tikrai labai svarbu kiekvienam vaikui. O kad Jūsų namuose viskas gerai, ne tik „rodos“, o ir yra, liudija tai, kad dukrytė gali atvirai Jums reikšti tokius jausmus ir nebijoti, kad bus nubausta. Tačiau be galo kiekvienai mamai skaudu girdėti tokius žodžius, ypač, kai taip stengiesi dėl savo vaiko ir, rodos, bet ką atiduotum, kad tik jis neverktų. Bet kažkur kamputyje tupi abejonė ir šnibžda: „Galėjai ramiau, švelniau, ilgiau palaukti. Su kokia mama nenori vaikas eiti? Aišku, kad su bloga! Ką auklėtojos pagalvos?!“ Kristina, esu tikra, kad mylite savo dukrytę iš visos širdies. Ir tai, kad drįstate paprašyti pagalbos, prisipažinti, kad esate netobula, kad nežinote, kaip tvarkytis su isterija, yra verta mažų mažiausiai pagarbos. Tad pasidalinsiu savo, kaip dviejų berniukų ir darželio auklėtojos, patirtimi tokiose situacijose. Pirma, kaip minėjau, pasitarkite su auklėtoja, kokiu metu yra geriausia ateiti pasiimti vaiko. Jei ateisite per anksti, pvz., tik po vakarienės, mergaitė bus nepatenkinta, nes dar nespėjo pažaisti, o jei per vėlai, tai bus pavargusi nuo Jūsų laukimo. Vaikai (o dažnas ir suaugęs) nemoka tiksliai pasakyti, kodėl pyksta. Atsimenu, kaip man grįžus iš ilgos kelionės, mažylis kurį laiką apsimetė, kad manęs net nemato, paskui pradėjo verkti, kad nenori mamos, nemyli jos, o tada jau puolė į glėbį ir kūkčiojo, kol nurimo. Iki 3 metų vaikai dar sunkiai suvokia išsiskyrimą. Kai kurios auklėtojos susitaria su tėveliais, kad tėveliai tik pasirodo, kad atėjo ir palaukia, kol vaikus iš žaidimo kambario iki rūbinėlės auklėtojos atlydės pačios. Taip vaikai turi pakankamai laiko, kad pabaigtų žaidimą, susitvarkytų ir atsisveikintų su darželiu. Bet net ir tada būna ašarų. Nes auklėtoja yra auklėtoja, o tėvai yra tėvai. Ir jei vaikas laikėsi darželyje visą dieną, “buvo geras ir neverkė“, tai atėjus tėvams išsilieja visos nuoskaudos ir baimės. Todėl, antra – leiskite paverkti jai tol, kol palengvės. Leiskite papykti ant Jūsų. Išlikite rami ir pasitikinti savimi. Neskubėkite raminti, rengti mergaitės ir bėgti kuo toliau nuo auklėtojų, kitų tėvelių, kurie “kažin ką pagalvos“. Sutelkite dėmesį ne į savo gėdą, apmaudą, o į savo mergaitę. Jums dabar svarbu išbūti šalia jos, tokios pykstančios ir nusiminusios tiek, kiek reikės jai, o ne jums. Kaip supratote, laiko gali prireikti daugiau nei 5 min., tad pasiruoškite tam. Ir paskutinis, trečias patarimas – auginkite dukros pasitikėjimą Jumis. Nepabėkite paslapčia, neatsisveikinus su ja net trumpam. Sukurkite atsisveikinimo ritualą. Jei pažadėjote pareidama ką nors smagaus parnešti, pasistenkite nepamiršti. Bet patikėkite, vaikai labiau džiaugiasi Jumis, o ne saldainiu. Ir šiaip, nepamirškite savo pažadų, kad pažaisite po pusryčių, kad pasiūsite suknelę lėlei, kad pažiūrėsite kartu filmuką. Svarbiausia, negrasinkite žaislų parduotuvėje ar išėjus kur pasivaikščioti: „Na, viskas, atia, aš išeinu, palieku tave čia vieną“. „Neatidavinėkite“ svetimiems žmonėms, t.y. ,gerbkite mergaitės pasitikėjimą Jumis. Gerbkite jos visus jausmus, leiskite jai ne tik šypsotis, dainuoti, šokti, apsikabinti, bet ir pykti, liūdėti, ožiuotis. O… kaip jūs parodote aplinkiniams savo pyktį?
Reklama

Namų darbai? dzin, o gal nėra laiko

Namų darbai, taisyklės, pareigos, motyvacija. IR aišku – nenoriu, nedarysiu, dzin, vėliau, dar truputį…
Tikriausiai visi rečiau ar dažniau susiduriame su tokiais raktiniai žodžiais. Tiek sakydami sau patiems, tiek savo vaikams.

Mano šeštokas paaugo ir supratau, kad domėtis tuo, ką mokosi mokykloje darosi vis sudėtingiau. Pradėjus kalbėti vis dažniau mane nustebina faktų gausa ir tuo, kaip jis lengvai juos įsimena… Pvz. neseniai diskutavome apie Romos imperijos žlugimą ir tiesiog žavėjausi kaip Lukas beria esminius faktus apie Cezarį arba įdomiai pasakoja kaip plebėjai kovojo dėl laisvės.

Ką reikia padaryti tėvams, kad vaikas NORĖTŲ mokytis?

  • Prisiimti atsakomybę už savo, šeimos ir vaiko ritmo sukūrimą. Nėra laiko? 🙂 Peržiūrėkite savo prioritetus.
  • Nes pirmiausia reikia laiko, skiriamo jūsų su vaiku diskusijoms. Taip taip. Diskusijoms apie tai ko vaikas šiandien išmoko, nuoširdaus domėjimosi. O ne klausimo – “Kas užduota namų darbams? Na gerai, tu pasakok, nes aš paklausiau čia šiaip, iš pareigos, bet jei nuoširdžiai tai man visai neįdomu. Tik ir svajoju kaip įlysti į internetą, atsigult prie teliko. KĄ? Tiek daug. Ir dar nori pasakyt, kad nesupranti. Viskas. Sudie mano seriale…“
  • Drąsos pripažinti, kad pamiršau, nežinau, kad nemoku taip gražiai papasakoti. Kiek metrų tas aukščiausias kalnas Lietuvos? Geras… O kad Baltijos jūra didesnė už Kaspijos? Oho.
  • Išminties nevertinti, nesipuikuoti savo žiniomis, ty neužmušti savo intelektu (Kaip kažkoks ten grybas iš filmuko apie žirnių karą su grybais:). Kai vaikas užmėto klausimais, į kuriuos nežinai atsakymo, pasijunti tikrai nekaip. Atsispirkime pagundai “parodyti, kas čia vadas“. Kitaip sakant demonstruoti pranašumo.
  • Turbūt Tu galėtum papildyti šį sąrašą. Kviečiu padiskutuoti, ko reikia kad namų darbai negadintų nuotaikos.

Biblioteka ne tik vaikams

Nors mano mažyliui net 8 metai kaip tik stuktelėjo, o vyresnėliui ir visas 11 metų, bet jie abu taip mėgsta mano arba tėčio balsą prieš miegą… Ypač, kai skaitome jiems knygas.

Simonui ant bangos Geltonų plytų kelias ir kaliausės daina iš Keistuolių teatro, o štai Lukas apsimeta rimtu ir varto rimtus žurnalus  tokius, kaip Istorija. Bet tereikia mums įsitaisyti į hamaką ir pradėti skaityti, kaip abu net užgniaužę kvapą nuščiūva iki pat pabaigos. Todėl mūsų biblioteka tikrai didelė. Ir net bilietą į Mažvydo vaikų skaityklą turime, bet tai visai kas kita. Aš čia apie tą “nekvėpavimą“, kai skaito tėtis ar mama.

Tai va. Kadangi tenka skaityti visokias “vaikiškas“ pasakas ir knygas (kabutėse rašau, nes man jos iš tiesų visai neatrodo vaikiškos), kai kurios ima ir įkrenta į širdį. Pvz.: Baltų lankų leidyklos debi Gliori knyga “Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“. Ir ne tik man…

Šį rudenį viena mama iš tėvų grupės, padovanojo šią knygą paaugliui! savo sūnui gimtadienio proga. Nepatikėsit, bet tas kietuolis paauglys padėkojo mamai ir prisipažino, kad …. apsiverkė ją skaitydamas. Taip, kad meilės niekada nebūna per mažai. Skaitykime vaikams pasakas, kuriose viskas baigiasi gerai. Rašykime meilės laiškus, trumpas žinutes, palikime netikėtose vietose raštelius. Vaikams nėra akivaizdu, kad mes mylime juos iš to, kad mokame už jų suvartotą vandenį, naują striukę ar būrelį.

D. Gliori. Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. 32p.