Skubu pranešti džiugią žinią, kad šį puslapį nuo šiol administruos gera mano pažįstama – Eglė Gudmonė. Linkiu jums visiems susidraugauti ir surasti bendrų taškų. O aš planuoju susitelkti į individualias konsultacijas, kurios apims ir kūno terapiją bei rašyti straipsnius kai tik užplauks. Tad iki susimatymo. Ačiū, kad buvote su manimi kartu.
Milda
Vis dar esame tauta, kuri bijo “balto bilieto“. Pasirodyti “kvailiu“, nemokančiu, prastesniu yra tiesiog nepadoru. Man toks pat požiūris yra kaip to nuogo karaliaus iš pasakos. Visi mato, kad jis nuogas, bet apsimeta, kad yra puikiausiais rūbais apsirėdęs. Toks masinis susitarimas laikyti save protingiausiais, neklystančiais.
o gal… išdrįskime būti tiesiog paprasti, kartais nežinantys, pasimetę, išsigandę, pavargę, nusivylę žmonės. Ir tada! Išdrįskime ne tik kartoti “koks/kokia aš nelaimingas (-a)…“, kaip užstrigusi plokštelė, bet pagaliau pradėti ieškoti išeičių.
Jei galvojate, kad konsultantas turi tikslą jus smerkti, parodyti Jūsų klaidas ir gėdinti – “fufufu, koks tu negeras“, tai tada tikrai neikite. Bet jei galvojate, kad jis priima Jus, “išvėdina“, ieško kartu sprendimų, tuomet eikite. Ir jei vienas žmogus nepatiko, pasmerkė, nesusikalbėjote, tai tikrai nereiškia, kad “visi jie tokie“.
Skambinkite, tarkimės dėl susitikimo. Skirsiu Jums laiko vakarais, po darbo. Mano atidaus dėmesio ir darbo valanda kainuoja 20 Eur. Paprastai reikia kelių susitikimų. Nors kartais užtenka ir vieno. Bet tai mes nuspręsime kartu pirmo susitikimo pabaigoje.
Mano kabinetas yra visai šalia Vilniaus metrikacijos biuro, Cerkvės.
Taip pat konsultuoju nuotoliniu būdu: Skype arba Messenger.
Iki susitikimų
Milda
Kartais atrodo, kad pavasaris niekada nebeateis… Kartais jo laukiame kaip stebuklo. Laukiame tos saulės, šilumos, besąlygiškos, pripildančios meilės iš artimųjų, pagaliau Dievo.
Kai vakar skaičiau didžiojo šeštadienio Evangeliją (Ev. † Mk 16, 1–8: Nukryžiuotasis Jėzus Nazarietis prisikėlė), mane užkabino pats pirmas sakinys. Kai moterys ėjo pirkti aliejų ir ruošėsi palaidoti Jėzaus kūną. Pala, pala, kokį kūną?! Juk pats Jėzus joms sakė, kad prisikels iš numirusių… Kad nebus jokio jo kūno… Ir nors jos, moterys, tikėjo, ar bent sakėsi, kad tiki Jėzumi, bet jų veiksmai liudijo visai ką kitą.
O kad žinotumėt, kaip aš dažnai (daug dažniau nei norėčiau) pagaunu save skelbiant vaikų auklėjimo, saviauklos, meilės, supratimo ir t.t. teorijas, o kai ateina laikas parodyti tikėjimą ar besąlyginę meilę savo artimui ar sau pačiai, imu staiga pirkti aliejus ir ritinti akmenį nuo angos.
Et. Jaučiu, kad kaip tų moterų, taip ir mano kažkur giliai giliai užkapstyti įpročiai, mintys, trigeriai, kurie kaip automatai moment įjungia smerkiantį žvilgsnį, kandų žodį.
Ir vis tiek, šiandien, Velykų rytą, čia ir dabar noriu patikėti. Patikėti iki pat sielos gelmių. Taip, kad turėčiau drąsos skelbti meilę ir nebepirkti aliejų Didįjį Šeštadienio vakarą…
O Jūs?
Milda
